,,Tauta ,nežinanti savo praeities,neturi ir ateities."
J.Basanavičius.
Lietuvoje dvaras buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma - vyravo žemės ūkyje ir apėmė dalį pramonės. Be to, dvaras buvo vienas svarbiausių kultūrinio gyvenimo centrų. Dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Dvarininko žemę dirbo lažininkai.1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimas atsiskyrė nuo dvaro. Dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. antroje pusėje dauguma dvarų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų ir kumečiu darbu. 1922 m. žemės reformos įstatymas nustatė dvaro dydį iki 80 ha., o kita dvarų žemė buvo nusavinta. 1929 m. dvaro dydis padidintas iki 150 ha.Daugiau žinių yra likę iš Marienburgo,Kulmo,Elbingo,Karaliaučiaus apylinkių,nes ten vyko ryškiausia kolonizacija bei intensyviausias plotų įsisavinimas.Tuo tarpu Klaipėdos krašto teritorija šimtmečiams teliko atokiausiu valstybės pakraščiu,nepasižyminčiu nei derlingomis dirvomis,nei kitais anuomet svarbiais ištekliais.
Iš XIII–XV a. daugiau žinių likę apie valstybines (Kryžiuočių ordino) gamybines valdas (žirgynus, avininkystės ūkius ir pan.). Žymesnė ūkinė veikla (su atitinkamais teritoriniais padaliniais) vyko Klaipėdos (pilies bei uosto) apylinkėse, tuo tarpu atokesni krašto ruožai, matyt, buvo menkai naudojami.Tais laikais ir garsiausios baltiškosios kilmės Prūsijos dvarininkų giminės kurdavosi piečiau Nemuno(pvz,Semboje ir kt) ,nes ten buvo saugesnės vietovės,o ne ilgaamžių
kovų niokojamame paribyje – būsimajame Klaipėdos krašte. Pastarajame plote nežinomos kokios žymios bei galingos kilmingųjų giminės, kurios šimtmečius būtų valdžiusios didesnius plotus bei turėjusios didesnes galias. Matyt, Klaipėdos krašto plote neskubėjo kurtis ir Vakarų Europos aristokratų giminių nariai – čia nežinoma garsesnių titulų, reikšmingų dinastinių istorijų ir pan.
Ir iš XVI a. daugiau žinoma apie valstybės valdovo valdas – domenus – nei apie stambias kilmingųjų valdas Klaipėdos krašto plote. Minėti nedideli kulmiškieji (Kulmo teises gaudavę) dvareliai, kurie atitekdavo daugiau viduriniajai klasei (žemesnio rango kariškiams, tarnautojams ir pan.)
Daugiau žinių likę apie XVII–XVIII a. dvarus, jų raidą bei sodybas. Tuomet krašte būta įvairaus dydžio bei pobūdžio dvarų.
Kita vertus, XIX a. pastebimas senovinių dvarelių nykimas, dalies dvarų statuso pokyčiai. Kartu kūrėsi nemažai naujų dvarų
Nagrinėtų dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai – žinomesnių bajoriškųjų giminių nariai. Dažniau dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų bei vietovių pareigūnai, kariškiai ir pan. Nereti atvejai, kai prasigyvenęs ir sėkmingai ūkininkaujantis žemakilmis dvarininkas galop pelnydavo bajoriškąjį titulą „fon“ (von). Tačiau nuošalaus Klaipėdos krašto plote beveik neaptinkami reikšmingesnieji bajoriškieji titulai (pavyzdžiui, grafai ar kitokie, kurių tuomet daugiau būta Rytprūsių branduolyje, ruože Karaliaučius–Elbingas–Alenšteinas). Tai vėl patvirtina, kad aptariamas plotas liko veik amžina provincija, kur nesikūrė įtakingi magnatai, senųjų aristokratų giminės.
Krašto dvarų savitumą parodo neretai dažna jų savininkų kaita – kai kurie dvarai savininkus keisdavo kas keliolika ar net kas keli metai. Istoriniuose šaltiniuose nurodomos jų pirkėjų sumokėtos sumos, liudijančios konkretaus dvaro ūkinę būklę bei ekonominės konjunktūros pokyčius. Tiesa, tų duomenų tiesioginį gretinimą neretai apsunkina Prūsijos valstybėje besikeitę piniginiai vienetai, anuomet neišvengiama pinigų devalvacija ir panašūs dalykai.
Tad Klaipėdos krašto dvarai pirmiausiai būdavo ūkiniai vienetai.XIX a. pabaigoje sparčiai plečiantis pienininkystės ūkiui, daug dvarų buvo apibūdinti kaip veisiantys olandų veislės galvijus ar užsiimantys pieno produktų gamyba. Gana tradicinė ūkio šaka buvo žirgininkystė. Ne tik didžiuosiuose, bet ir kai kuriuose visai mažuose dvaruose būdavo auginami veisliniai žirgai (karštakraujai jojamieji – karinei kavalerijai ir kitkam; šaltakraujai darbiniai – ūkio reikalams, valstybiniam transportui ir pan.).
Specifinės Klaipėdos krašto gamtinės sąlygos čia neskatino tokio tradicinio verslo kaip grūdinių kultūrų auginimas (daugiau tuo užsiimdavo stambieji dvarai piečiau Nemuno, o ypač Priegliaus baseine). Atrodo, kad dvarams neapsimokėjo auginti daržoves ar bulves, kurioms reikėjo daug rankų darbo bei darbininkų – tos kultūros sėkmingiau buvo auginamos mažuose šeimyniniuose ūkiuose.
Paupio(Bachmano) dvaras
Š.m.sausio 13 d. vykusio Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio metu buvo nuspręsta į Kultūros vertybių registrą įrašyti Paupio dvaro sodybos, dar vadinamos Bachmano dvaru, ir ligoninės pastato kompleksą, esantį Klaipėdoje. Šiam kompleksui užtikrinti apsaugą bei įtraukti jį į Kultūros vertybių registrą siūlė ir Klaipėdos kultūros paveldo taryba, siekdama apsaugoti Bachmano dvaro parko teritoriją nuo galimo užstatymo.
XV-XVI amžiuje būsimo dvaro vietoje buvo užmiesčio žemės. Per jas ėjo kelias iš Klaipėdos pilies į Žemaitiją. Tankiai apgyvendinta teritorija prie Danės upės, pavadinimu Bachmano žemė (Baksėdžiai) minima 1500, 1540 m. ir vėlesniuose šaltiniuose. Prijungus Klaipėdą prie Lietuvos, ši teritorija pradėta vadinti Paupiais.XVIII a. - XX a. I p. regioninės reikšmės kultūros vertybę sudaro 14 kompleksinių dalių. Tai – vertingais pripažinti dvaro sodybos statiniai, jų vietos, vandens telkiniai, kelių tinklas, parko fragmentai.
Remiantis istoriniais duomenimis, XV - XVI a. Bachmano žemė buvo didelis valdų kompleksas į rytus nuo Klaipėdos, prie Danės upės. Jau XVI a. šiame valdų komplekse pradėjo formuotis nedideli dvareliai. Būsimo Bachmano dvaro pagrindu tapo Klaipėdos kunigo Joachimo Neresiaus ir valsčiaus raštininko Mertino Heintzo sklypai, atitekę Klaipėdos komendantui vyr. leitenantui Levinui von Nolde ir XVII a. I p. sujungti į vieną valdą. Ūkiui buvo suteiktas kilmingojo dvaro titulas.
XVII a. pab. – XVIII a. I p., kai dvarą valdė Rumbelių šeima, Bachmano dvaras vadintas Rummelshovu. 1778 m. tuometinis dvaro savininkas pastatė naujus mūrinius dvaro rūmus. Po jo mirties dvaras atiteko žmonai, kuri testamentu užrašė jį Neturtingųjų berniukų auklėjimo įstaigai. Prieglauda atidaryta 1847 m. XX a. pr. ir vadinosi “V. Goes - Bachmano auklėjimo (ugdymo) institutu”.Ji išsilaikydavo iš teritorijoje stovėjusio dvaro nuomos.XX a. pradžioje dvarui priklausė 721 hektaras žemės. Buvo užveistas didelis sodas, žemė buvo melioruota, šalia dvaro veikė plytinė. Tuomet prieglauda jau vadinta V. Goes - Bachmano auklėjimo (ugdymo) institutu.
Prieglauda XX a. 3-iajame dešimt. uždaryta. Jos pastatas naudotas konservatorijos bendrabučiui, įvairių Klaipėdos įstaigų bendrabučiams, o apie 1930 - 1931 m. į šiaurę nuo dvaro centro pastatyta psichiatrijos ligoninė. Šiuo metu Bachmano dvaro sodybos ir ligoninės pastato kompleksas priklauso Klaipėdos verslo ir technologijų kolegijai bei privatiems asmenims.
Paupiai Klaipėdos teritorija tapo 1996 metais. Gyvenvietė buvo padalinta į du gyvenamuosius rajonus - Bachmano dvaro ir Paupių. Čia yra išlikęs visas senų dvaro pastatų kompleksas su želdiniais, tvenkiniais, kelių bei takų sistema. Tiesa, daugiausiai senovės liekanų yra Bachmano dvaro rajone, tačiau ir Paupiuose yra likę kumetyno pastatų ir, pasak gyventojų, tvenkinys su senovine drenažo sistema.
Nėra duomenų, kodėl teritorija iš pradžių pavadinta Bachmano žemėmis, o paskui ir Bachmano dvaru. Reikia manyti, kad pavadinimas siejamas su savininko pavarde.Daugelyje šaltinių nurodoma, kad vokiečių baroko poetas Simonas Dachas gimė 1605 m. liepos 29 d. Memelyje. Tačiau nė vienas šaltinis nenurodo konkrečios poeto gimimo vietos. Simono Dacho mama buvo kilusi iš turtingų pirklių Leplerių giminės. Tėvas dirbo teisme lietuvių, lenkų ir kuršių kalbų vertėju.
Egzistuoja legenda, kad S. Dachas gimė Bachmano dvaro teritorijoje. Tačiau tvirtai užfiksuotų tokių istorinių duomenų nėra.
Kyla be galo daug klausimų, kas mokėsi berniukų prieglaudoje, kas gydėsi čia įkurtoje psichiatrijos ligoninėje, kas buvo žymiausi to meto Klaipėdos psichiatrai. Žodžiu, Bachmano dvaras saugo daug paslapčių
Tauralaukio dvaras
Mažasis Tauralaukio
(vok.Kleine Tauralauken) dvaras pirmą kartą paminėtas 1539 metais, kai hercogas jį padovanojo Viehofo prievaizdui Michialiui Jackushui.Tuomet jis buvo vadinamas Tauralaukėliais.Mažojo Tauralaukio dvaras įkurtas XVI a.Tuomet jis buvo sudarytas iš dviejų dvaro valdų. Pirmoji įkurta 1539 m. Antroji valda susiformavo 1598 m.O jau 1640 m. jai suteiktas kilmingojo – kulminio dvaro statusas. 1665 metais jį įsigijo Antonijus Shroederis, kuris buvo vedęs Simono Dacho pamotę.1672 m. abi dvaro valdas įsigijo Klaipėdos komendantas Johann Lobell.Nuo to laiko dvaras nenebuvo skaidomas.Dvaras ėjo iš rankų į rankas.1694 m.savininku minimas Gerhard von Renne,o nuo 1704 m.iki maždaug 1730 metų dvaras priklausė Grothus,1741-1840 m.jis tapo Kolb nuosavybe.Dvaro sodyba buvo išsidėsčiusi kairiajame Danės krante,nuo XVII a.antros pusės žymima dabartinio dvaro vietoje.1757 m. Rusijos įsiveržimo į Prūsiją metais dvaras nukentėjo per Septynmetį karą.Išlikęs dvaro pastatų kompleksas susiformavo XIX-XX a.pr.Sodybos pastatai buvo išsidėstę aplink stačiakampio plano kiemą.Dvaro rūmai,pieninė,kalvė įsikūrė vakarinėje sklypo dalyje.Ūkiniai pastatai-tvartai,daržinė-rytiniame,pietrytiniame pakraštyje.Pietinėje pusėje stovėjo gyvenamieji namai darbininkams,tarnautojams.
1807 m. dvare kelis kartus lankėsi karališkoji šeima – karalienė Luizė su vaikais, kuri į dvarą atplaukdavo laiveliu Danės upe iš miesto rotuše vėliau tapusio pastato Danės gatvėje.1840-1876 m.dvarą valdė Sperber šeimos.XIX a.pr.savininkai dažnai keitėsi ir ne visi jie žinomi.Tauralaukio dvaro parkui prižiūrėti, dekoratyvinės sodininkystės kultūrai Klaipėdoje skatinti ir propaguoti 1843 metais dr. Otto Friedrichas Reichelis įsteigė Sodų sąjungą. 1859 metais ši Sąjunga gavo korporacijos teises ir buvo įregistruota Tauralaukio parko savininke. Vėliau jos funkcijas perėmė 1896 metais įkurta “Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo” sąjunga. Ši Sąjunga labai prisidėjo prie Smiltynės, švyturio aplinkos, Tauralaukio gražinimo. 1890 m. Tauralaukyje svečiavosi Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas.
pasivaikščiojimo takas iš Klaipėdos į Tauralaukį,vadinamoji Vynerio promenada, . Nuo XIX a. 3 –iojo dešimtmečio į Tauralaukį Danės upe plaukė laiveliai.
Vėlesniais laikais Klaipėdoje, o taip pat ir Tauralaukyje dažnai lankėsi Wilhelmo III ir Luizės palikuonys ir sosto įpėdiniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvaro rūmų priestate veikė kultūros namai, rodytas kinas. Dvaro teritorijoje yra mitologinis akmuo, vadinamas Velnio akmeniu.
Klaipėdoje pedagoginį darbą dirbantis Jonas Remeika savo knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“ aprašo Tauralaukio Velnio akmenį, šis didžiulis, 4 metrų ilgio, 3,5 metrų pločio ir apie 50 tonų svorio akmuo yra valstybės saugomas kaip respublikinės reikšmės gamtos paminklas
1.Tauralaukio dvaro ponas labai mėgdavo ant akmens žaisti kortomis. Kartą jis žaidė ten su savo darbininku, ir tas pralaimėjo, labai supyko, sako
ponui: „Eik tu po velnių“. Jono naktį ponas nuėjo prie akmens ir čia sutiko velnią, kuris turėjo pilną maišiuką pinigų. Velnias dvarininkui visus tuos pinigus pralošė, labai supyko ir taip davė ranka į akmenį, kad akmeny liko jo rankos žymė.
Pasak kitų – dvarininkas išlošęs iš Velnio pinigų, bet negalėjo jų naudoti – diena pinigai buvo apipilti karšta smala, o naktį – žerėjo kaip įkaitinta geležis. Dvarininkas ir taip neturėjo ramybės, jį persekiojo anksčiau Velnio pražudytų ūkininkų (pralošusių velniui) vėlės. ponaspradėjo prie akmens naktim slankioti – sumanė Velniui atiduot pinigus. Ėmė Velnio šauktis, bet nelabasis nesirodė.tada dvarininkas pinigus po akmeniu užkasė ir, vos tik tai padarė, atsirado Velnias. Klausia, kur jo pinigai. Dvarininkas sako: „Užkasiau“. „Iškask“. Dvarininkas ieško – neberanda. tada Velnias jį užsisodino ant sprando ir nušoko į Akmenos upės gelmes.
2.Su velniu ant akmens kortomis lošti susitaręs kryžiuotis (jam buvo padovanotas Tauralaukių dvaras). Joninių naktį abu buvo prie akmens. Pradėjo lošti, kryžiuočiui nesisekė, tada jis sugalvojo ant kortų pribraižyti kryžiukų ir nuo to Velnias kaip mat pradėjęs drebėti. Toliau jau nebesisekė Velniui. Jis karščiavosi, šokinėjo aplink akmenį, pagaliau pragydo gaidys. Tada perpykęs Velnias telžė ranka į akmenį, ji giliai susmigo, o sprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando, kartu nugarmėjo į Danės gelmes. „toj vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi“
.A.Salys nurodo, kad Velnio akmuo minimas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme (Salys A., 1930 m.).
3.Baltų genčiai keliantis iš senos vietos į naują, teko sustoti upės toje vietoje, kur buvo didelis akmuo,, savo forma panašus į stalą. Gentainiai nutarę pavalgyti upės pakrantėje, į žvalgybą pasiuntė du brolius – Elnią ir Vilką. Elnias eidamas dešiniuoju upės krantu, priėjo upės žiotis, vedančias į jūrą. Grįžęs į sutartą vietą ir neradęs brolio, nuėjo ieškoti jo pramintomis pėdomis iki liūno, kur brolio pėdsakai pasibaigę didele klaipia pėda. Čia ir buvo prasmegęs Vilkas. Jo gentainiai ir nutarė apsistoti prie to klampaus liūno, kad priešui būtų sunkiau jų stovyklą pasiekti. Padėję ant didžiojo akmens vado plaštaką, apibrėžė ir ištašė jos atvaizdą. Tas ženklas reiškė, kad vietovė – tai šios genties medžioklės plotai. Naujai įkurtą gyvenvietę prie Danės upės žiočių pavadino Klaipėda.
Tauralaukio naujasis valdytojas padėjo ranką ant didžiojo akmens ir pareiškė savo valią – skaldyti akmenį ir luitus tempti dvaro pamatams. Bet vos tik akmens skaldytojai pradėdavo darbą, netrukus susižeisdavo. Pasklido gandas po apylinkesapie velnio apsėstą akmenį Tauralaukyje. Kaip besistengė ponas prikalbinti žmones akmens skaldyti, niekas nėjo. Taip iki šių dienų ir išliko Tauralaukyje, Danės upės pakrantėje, “Velnio akmuo”.
Tauralaukio švento akmens prasmė ir elgesys prie jo.
Šis akmuo yra globojamas ir baltųjų žynių bendruomenės druwių. Pagal senąsias tradicijas tokie akmenys plaunami šaltinio, arba švariu upės vandeniu. Druwiai pagal galimybes aprenka šiukšles, surenka čia dažnai daužomų butelių šiukšles, apvalo nuo piktžolių. Dabar daugelis net nežino kaip elgtis su tokiais senojo tikėjimo paminklais. Krikščionybės laikotarpis ypač skaudus buvusiems kulto akmenims, kuriuos vadino Velnio akmenimis.
Vietovė -Tauralaukis patvirtina, kad tai Tauro (Jaučio) akmuo, menantis labai senus laikus, kai protėviai Tauro žvaigždyną laikė savo protėvių namais. Tokie akmenys prie upės atspindėjo senąją pasaulėžiūrą ir supratimą, kad tai kas danguje yra ir ant žemės atspindžiu. Upė yra paukščių takas, o akmuo yra atitikmuo Žvaigždyne esančios ryškiausios žvaigždės, šiuo atveju Aldebarano. Taip pat Tauro žvaigždyne yra taip gerai visiems žinomas žvaigždžių spiečius Plejadės arba liaudiškai Sietynas.
Džiugu išgirsti naujieną, kad neseniai susikūrė M.Tauralaukio istorinio parko atkūrimo iniciatyvinė grupė, kuri siekia įgyvendinti Tauralaukio parko idėją.
Tikimės, kad Klaipėdos žmonės ras jėgų ir galimybių išsaugoti vieną iš seniausių sakralių objektų Klaipėdos krašte, kuris mena senosios baltų pasaulėžiūros laikus ir galimai susietas net su Klaipėdos miesto įkūrimu. Jį vadinčiau kertiniu Klaipėdos miesto akmeniu, o kertinio akmens niekas iš pamato nelupa…
1993 m.įkurtas Klaipėdos universiteto Botanikos sodas.Po to, kai Klaipėdos universitete pradėtos dėstyti biologija, ekologija, rekreacija. Norėta sukurti tyrimams reikalingą bazę – Botanikos sodą. Pasak darbuotojų, pagrindinė sodo veikla – sodinti, puoselėti augalus. Botanikos sodas priklauso įvairioms tarptautinėms asociacijoms.2000 m. LR Aplinkos ministerijos įsakymu Botanikos sodas paskelbtas saugomu gamtos objektu.
Klaipėdos universiteto Botanikos sodas yra šiaurinėje Klaipėdos miesto dalyje, Danės upės slėnyje. Bendras teritorijos plotas yra 9,3 ha. Dešiniajame upės krante galėsite pasivaikščioti, pavalgyti prie vandens arba įrengtose pavėsinėse, kur taip pat yra speciali vieta kepti maistą. Šios Danės upės slėnio atkarpos reljefas labai įvairus, kraštovaizdis vaizdingas, tad pasėdėję prie vandens, galėsite traukti apsižiūrėti gėlių, medžių, krūmų, kurie tiesiog suteikia pasakos efektą. Labiausiai įsimenantis dalykas – kvapas. Visa sodo aplinka tiesiog persismelkusi gaiviu ir spalvingu vasaros aromatu.
2011-aisiais į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas ir tais pačiais metais aukcione parduotas Mažojo Tauralaukio dvaras ruošiasi atgimimui. Dvare ateityje galės apsigyventi visi norintys ir galintys tai sau leisti, mat jis turėtų virsti gyvenamuoju namu.Mažojo Tauralaukio dvaro sodyboje yra išlikę centriniai rūmai, ūkiniai pastatai, dalis parko. Kadangi dvaro kompleksas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jam nustatytos vertingosios savybės, kurias reikia išsaugoti.
Rumpiškės dvaras
Rumpiškės dvaras buvo pietinėje miesto dalyje, beveik viduryje tarp Kuršių marių ir Sendvario. Dvaras kūrėsi pelkėtoje vietoje, kurią reikėjo nusausinti. Čia 1646 m. sausio 4d. (patvirtinta sausio 22d.) Nicolausui Olderoggei Kulmo teise buvo užrašyta 12 margų. Jis buvo kilęs iš Biucovo Meklenburge, pradžioje ėjo pakrantės tarnautojo (Strandknecht) pareigas, 1624 m. vedė pakrantės tarnautojo Michelio Hoppo iš Karklės dukterį. Jo sūnus Michaelis Olderogge studijavo Karaliaučiuje, baigęs mokslus buvo paskirtas į Karklę kunigu (1665-1671m.), vėliau-Verdainės kunigu. 1646 m. N.Oldrogge buvo miesto šefenas (Scabinus) Klaipėdoje. Lietuvių bažnyčiai jis padovanojo taurę. Dvarelis pamažu plėtėsi, superkant Klaipėdos miestiečių ir kt. žemes. Jo pavadinimas, kaip teigia J.Zembrickis, galbūt kilo iš pirklio Michaelio Rumpo pavardės. M. Rumpas buvo kilęs iš Rucavos Kurše. 1694 m. tapo Klaipėdos miestiečiu ir nuo 1715 m. valdė dvarą. Vėliau dvaro savininku buvo valsčiaus raštininkas Sczepanskis ir jo žmona Juliana, gimusi Muehlpfort. 1717 m. liepos 30 d. jie savo kulmiškąjį Rumpiškės dvarą - 4 ūbus 21 margą 89 rykštes su gyvenamu namu ir dviem valstiečiais Smeltėje - už 2500 talerių pardavė pulkininkui Jacobui de Brionui, baronui de Luxui. Jacob de Brion buvo kilęs iš Prancūzijos, tarnavo markizo de Varenne pulke, o 1691 m. buvo perkeltas štabo kapitonu į Doenhoffo pulką. Mat nuo 1705 m. Klaipėdos pilies komendantas buvo Chaftes de Brionas, pulkininkas, vėliau generolas majoras, Jakobo brolis, miręs 1728 m. balandžio 24 d. Abu broliai vedė, matyt, seseris Dobrzikowskas, dalyvavo krikštijant vienas kito vaikus.
1722 m. dar prieš birželio 23 d. Rumpiškės dvaro savininkas pulkininkas baronas von Loewenas nupirko iš Klaipėdos pilies komendanto Charleso de Briono Gedminų dvarą, kurį pastarasis buvo pirkęs iš generolo von Doenhoffo: "generolas majoras imperijos grafas Boguslawas Friedrchas von Doenhoffas per varžytines įsigytus Gedminus su gyvenamuoju namu, alaus bravoru, 15 valstiečių ir kumečių, Smeltės karčema ir tuščiu jos sklypu, dviem pievomis prie marių ir Rusnės karčema su jos žeme už 12 000 lenkiškų guldenų 1721 m. rugpjūčio 1d. pardavė Klaipėdos komendantui generolui majorui Luxo baronui Carlui de Brionui". Sandėris patvirtintas valsčiuje 1722 m.vasario 14 d. Nupirkus Gedminų dvarą su 16 ūbų Rumpiškės savininkui dar priklausė 5 ūbai Kalotėje ir 5 Tauralaukyje. Tačiau von Loewneui nesisekė ūkininkauti. Jis mirė skurde 1931 m. lapkričio 14 d. Palaidotas Lietuvių bažnyčioje. Jį bandęs išgelbėti keliaujantis chirurgas Kasemannas pats mirė lapkričio 4 d.
Gedminus teko išpirkti aprūpinant nuosavybe nepilnamečius Jakobo de Briono vaikus Louisę Charlotę ir Friedrichą Wilhelmą. 1738m. liepos 1 d. sūnus F.W. de Brionas nupirko iš sesers jos dalį, kuri tuomet sudarė 41 ūbą 23 margus 38 rykštes. 1743 m. lapkričio 27 d. jis vedė Johanno Gebhardo von Grotthuso dukterį Marią Amalie (gimusią 1722 m. vasario 27 d.). 1755 m. jis pardavė savo karčemą Rusnėje su pievomis, nuo jo pavardės pavadintomis Bajoriškosiomis Brioniškėmis, amtmonui Kuwertui. Friedrichas Wilhelmas de Brionas mirė 1756 m. liepos 24 d., sulaukęs 39 m. Jo našlė mirė gimdydama tais pačiais metais gruodžio mėn.
Klaipėdos krikštų knygoje 1733 m. gegužės 19 d. įrašyta, kad "panelė Louisė de Brion "iš Rumpiškės" buvo krikšto liudytoja",-matyt, tuo metu valdė tėvo dvaro dalį.
Pirmąjį aiškų dvaro planą matome nežinomo autoriaus, matyt, XVII amžiaus pabaigoje ar XVIII amžiaus pradžioje Klaipėdos įtvirtinimo projekte. Šiame plane kaip niekur kitur aiškiai vaizduojama hidrografinė Klaipėdos miesto apylinkių padėtis: šalia daugybės pelkių su įrengtais nusausinimo kanalais, tarp dviejų vandens telkinių, stačiakampio formos sklype, kurio šiaurės rytų dalis buvo atkovota iš pelkės, įsikūręs dvaras. Per vidurį dvaro sodybos ėjo kelias į miestą per Kūlių Vartus.
Viename XVIII amžiaus pradžios plane Rumpiškės dvare pavaizduotas gražiai sutvarkytas sodas. Detaliau šį sodą galima įžvelgti 1757 m. rusų plane. Rusų antpuolio metu jų inžinieriai - kartografai nubraižė labai tikslų Klaipėdos žemėlapį. Rumpiškės dvaro sodyba iš keturių pastatų: gyvenamasis namas tokio pat stiliaus kaip Špichuto ir Fridrichsredės prieglaudos.
Matyt, tokio tipo pastatai buvo madingi XVIII amžiaus pradžioje - su dviem verandom šoniniuose fasaduose. Gyvenamasis namas stovėjo sode, kurio gale buvo stačiakampio formos tvenkinys. Ūkiniai pastatai gražiai apjuosia stačiakampio formos kiemą.
1736 m. sausio 19 d. dvarą su 4 ūbais 21 margu žemės perėmė pirklys Peteris Meyeris, kuris 1737 m. rugsėjo 10 d. pardavė Johannui Gabrieliui Kolbei, rektoriaus Danieliaus Kolbės iš Dancingo sūnėnui. Mirus Mažojo Tauralaukio savininkui Christophui Franckui 1741 m. lapkričio 11 d., jo našlę 1742 m. vedė Rumpiškės dvarininkas Johannas Gabrielis Kolbe. Taip vienose rankose buvo du dvarai. Jo sūnus Johannas Gabrielis 1769 m. birželio 16 d. iš tėvo už 7000 talerių perėmė Mažąjį Tauralaukį su Pakamoriais, taip pat kulmiškuosius Rumpiškės, Dauparų ir Šlapšilės dvarus. Tačiau Lietuvių bažnyčios knygose įrašas byloja, kad 1736 m. gruodžio 13 d. mirė Rumpiškės ponas Gabrielis Kolbe, palaidotas Lietuvių bažnyčioje. Jam buvo 73 metai. Matyt, senasis Kolbė dvarą valdė jau 1736 m.
Dvaras nukentėjo per Septynerių metų karą, nes buvo prie pat rusų pozicijų: "Rumpiškė visai sugriauta".Po Septynerių metų karo dvarą Kolbės atstatė. Gyvenamasis namas neteko priestatų, iš kieme buvusių ūkinių pastatų neliko nė vieno, vietoj jų pastatyti keturi nauji ūkiniai pastatai.
Mažojo Tauralaukio savininkas Johannas Gabrielis Kolbe 1778 m. rugsėjo 15 d. pardavė Rumpiškę, Dauparus ir Šlapšilę, išskyrus pievas anapus marių, mėsininkui ir laivų savininkui Eliasui Ruppeliui už 29 100 florinų. Rašoma, kad jis buvo kaminkrėčio iš Dancigo Eliaso Ruppelio sūnus. Šis kaminkrėtys 1733 m. tapo Klaipėdos miestiečiu ir labai praturtėjo. Jis mirė 1815 m. spalio 16 d. , sulaukęs 73 metų. Rumpiškė perėjo jo sūnui, Sendvario dvarininkui Johannui Friedrichui Ruppeliui. J.F. Ruppelis pasižymėjo tvarkingumu ir švara. 1802 m. prieš valdovui atvykstan į Klaipėdą miestas gražinosi ir tvarkėsi, tačiau prie Kulių vartų susikaupusio mėšlo krūvų nebuvo kam išvežti. Tai gadino miesto įvaizdį. J.F. Ruppelis ryžosi pats savo jėgomis sutvarkyti miesto gėdą - dvi dienas jo žmonės vežė mėšlą į Rumpiškės žemę. Johannas Fridrichas Ruppelis buvo pirklys, rėderis sandėlių Klaipėdos uoste savininkas. Karališkosios šeimos gyvenimo Klaipėdos mieste metu karalienė ir vaikai pramogai lankydavo apylinkes. Ypač buvo pamėgę Tauralaukį. J. Ruppelis Sendvaryje princams buvo įrengęs jodinėjimo maniežą. O jo sodas, kuriame liepos 21 d. rusai karininkai surengė puotą, pasak grafienės Woss, buvo nuostabiai gražus.
J.F. Ruppelio ir dar kelių pirklių pastangomis 1819 m. buvo atstatytas Klaipėdos teatras. J.F. Ruppelis mirė 1933 m. balandžio 26 d., būdamas 67 m. Rumpiškė perėjo jo vienturtei dukrai Charlotei Hendrietei, ištekėjusiai už majoro von Goeckingko. Ruppelių šeima per tris kartas Rumpiškės dvarą valdė 64 metus. 1842 m. dvaras buvo parduotas vyr. amtmonui Ulrichui Ludwigui Albertui Kosmackui.
Tarp Sendvario ir Rumpiškės dvarų buvo aukšta kalva, ant kurios stovėjo du vėjo malūnai, pažymėti jau 1757 m. žemėlapyje. Nėra aišku, ar jie abu priklausė Rumpiškės dvarui.1858 m. Rumpiškės malūnas prijungtas prie Smeltės. 1868 m. žemėlapyje pažymėtas tik vienas malūnas, į kurį vedė tiesus kelias iš Rumpiškės.
Po Kosmacko dvarą valdė: Rohde, Kolscher, Frentzel. Rumpiškės dvaro savininkas Maximilianas Eduardas Kolschleris buvo vedęs Anną Emiliją Frentzel-Beyme. 1874 m. kovo 12 d. jie susilaukė Rumpiškėje gimusios dukters Paulinos. Po M.E. Kolscherio mirties 1886 m. vasario 18 d. Rumpiškėje dvaro valdymas atiteko žmonai. Ši neilgai trukus ištekėjo už Fridricho Emilio Johano Frentzelio iš Baugštkaralių. Jis buvo vedęs netikrą (iš kitos santuokos) Annos seserį Marie Pauliną Frentzel-Beyme. Matyt, Marie tuo metu jau buvo mirusi, o kad dvarai nepatenktų į svetimas rankas, buvo populiaros tokios vedybos.
1871 m. surašymo duomenimis, Rumpiškės dvaro sodyboje buvo keturi gyvenamieji pastatai, kuriuose gyveno 8 šeimos. 1907 m. surašymo duomenimis, Rumpiškės dvaras turėjo 142 ha. ariamosios žemės, neturėjo savo pievų ir miško. Dvaro valdytoja - Anna Frentzel.M.E. Kolscherio ir Annos duktė Paulina ištekėjo už Frentzelių giminės atstovo Edvino Leopoldo Frentzel-Beymes (Muttrey šaka). Jis Rumpiškės dvarą valdė labai sąžiningai ir uoliai.
Rumpiškė buvo nuošalyje nuo pagrindinių kelių,prie dvaro veikė
nedidelis mašinų fabrikas todėl 1905 m. buvo nutiestas kelias iš miesto į Rumpiškę (dabartinė Rumpiškės gatvė).Prie šios gatvės stovėjo eilė nedidelių namukų,kuriuose gyveno dvaro darbininkai. Žinoma Rumpiškės drenavimo draugija, kuriai priklausė Rumpiškė, Smeltė ir Naujadvaris. Nuo 1917 m. dvarą valdė Liudwigas Loerzeris.
1936 m. Rumpiškės dvare gyveno malūno savininkas Arno Jahn. Jis buvo vedęs netikrą Paulinos seserį Margaretę Anną Frentzel, gimusią Baugštkaraliuose 1887 m. sausio 7 d. A. Jahnas gimė Klaipėdoje 1882 m. gruodžio 12 d. Matyt, jis po vedybų su Margarete Frentzel perėmė (atpirko iš L. Loerzelio?) Rumpiškės dvaro valdymą, nes Edvinas buvo ištremtas į Sibirą.
.jpg)
Po 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dvaro centrą nupirko miestas ir pritaikė jį aerodromui. Istorikas J. Tatoris mini prie Rumpiškės dvaro XX amžiaus pradžioje veikusį mašinų fabriką. Čia buvo ir Jakobo Mitzkaus vežimų nuomos kiemas. 1936 m. Telefonų knygoje Rumpiškėje nurodyta Sporto aikštė (Orlaivių aikštė). Aerodromą dar Pirmojo pasaulinio karo metais čia įrengė vokiečių kariuomenė. Patogi lyguma už Rumpiškės dvaro tiko nusileisti orlaiviams. Čia buvo atvesta geležinkelio atšaka, kurios dalis išlikusi iki šiol. Aerodrome pastatyti angarai lėktuvams ir dviejų aukštų gyvenamasis namas lakūnams. Čia jau 1922 m. spalio mėnesį pradėjo leistis oro pašto lėktuvai, gabenę paštą maršrutu Ryga - Dancigas. Lėktuvus nuomojo viena privati vokiečių firma. 1925 m. Karaliaučiaus kryptimi vyko 287 oro pašto lėktuvų skrydžiai, Rygos - 270. 1928 m. oro pašto Klaipėdoje nebeliko. Vėlesnėse nuotraukose matome vokiškus "Junkers" tipo lėktuvus, atskridusius tik privačiais skrydžiais. Yra žinių, kad tarpukariu čia veikė Klaipėdos oro klubas, kuriame buvo rengiami sklandytojai, vykdavo sklandytuvų krikštynos.Klaipėdos vaikų dailės mokykla įkurta 1969 metais rugsėjo 1 dieną.
1969 metais mokykloje dirbo devyni dailės mokytojai, dailininkai. Į mokyklą buvo priimti 153 mokiniai.
Nuo 1970 m. iki 1989 m. vaikų dailės mokykloje veikė ir vakarinis skyrius suaugusiems. Šį skyrių galėjo lankyti įvairaus amžiaus bei išsilavinimo žmonės, jaučiantys potraukį dailei.
Rumpiškės dvaro rūmai, kuriame tuo metu gyveno keletas šeimų, buvo stipriai apleisti. Mokyklos direktorius Edvardas Malinauskas ir mokytojai rūpinosi rūmų restauravimu, originalaus interjero išsaugojimu.Netrukus senojo Rumpiškės dvaro pastatai mokyklai tapo per ankšti. Todėl 1979 m. buvo pradėtas statyti naujasis mokyklos priestatas, (projekto autoriai L. Blažienė ir A. Sakalienė), pritaikytas dailės mokyklos veiklai ir reikmėms.
2006 m. Klaipėdos vaikų dailės mokyklai suteiktas Adomo Brako vardas (minint 100-ąsias gimimo metines).
Laikas eina, keičiasi kartos, kasmet mokykla atsinaujina naujais mokiniais, o šiandiena tampa istorija...
Sendvaris
Sendvaris matyt seniausias dvaras Klaipėdos apylinkėse. Jo ištakos 1376 m. Klaipėdos pilies inventoriuje minimas galvijų kiemas - Viehhof, jame laikyti gyvuliai pilies įgulai. Vėliau čia pastatyti administraciniai ir ūkiniai pastatai. Ūkį dažnai niokojo žemaičių ir lietuvių kariuomenės. Manoma, kad 1402 metais toje vietoje buvo įkurtas avininkystės ūkis, kuris Klaipėdos pilies riterius aprūpindavo maistu ir kailiais.
Po Reformacijos hercogas Albrechtas šį ūkį vėl atgaivino ir pavertė jį dvaru. Ordino valdymo metu dvarą valdė ne Ordino broliai, o pasauliečiai prievaizdai. Sendvario atsiradimas siejamas su senaja avide, šalia buvęs dvaras imtas vadinti Sendvariu. Ištisus amžius dvarą nuomojo ir valdė vokiečių kilmės dvarininkai. XIX amžiaus pirmojoje pusėje Sendvaris jau buvo tapęs valsčiaus centru. Jame veikė karčema. XX amžiaus pirmojoje pusėje netoli dvaro centro stovėjo plytinė. Sendvaris, nors turėjo artimus ryšius su miestu, taip ir liko su juo nesujungtas. 1915 m. Sendvaris smarkiai nukentėjo nuo besiveržiančios rusų kariuomenės. Sudegė rūmai ir kiti dvaro pastatai. Prieš karą dvarą valdė bankininkas ir politikas Heinrichas Conradas. Per paskutinį karą dvaro pastatai išliko nesugriauti. Pokariu rūmuose veikė mokykla. Sendvario ūkiniai pastatai naudojami pramoninių prekių sandėliavimui. Sendvario sodyba 1936 m. žemėlapyje. Dvaro kiemas apsuptas ūkiniais ir gyvenamaisiais pastatais. Nutiestas naujas kelias į Joniškę.
Sendvario rūmai visiškai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą; Priešais pagrindinį rūmų fasadą - gražus gėlynas, aptvertas metalo tvorele. Kairėje matyti rūmų priestatas - salė. 1915 m.
1868 m. Klaipėdos krašto žemėlapyje pastatai jau stovi. Galbūt pastatus statė dvarininkas J.Ruppel miręs 1833 m. arba majoras F.L. Guentheris von Goeckingkas miręs 1853 m. Po jo dvarą XIX a. valdė dar keli asmenys.
Sendvario kiemo vaizdas 1915 m. išleistame atviruke. Matome šiaurės ir rytų pusėje sudegintų pastatų vaizdą. Priešais nedidelis tvenkinys
Gaisro sunaikinti dvaro darbininkų gyvenamieji pastatai stovėjo kiemo pietinėje pusėje už rūmų. Tai buvo vieno aukšto dviejų galų su kaminais namas, prie jo vieno aukšto ūkinis pastatas
Po Pirmojo pasaulinio karo dvarą Conradai atstatė. Lietuvos vyriausybė siekė dvaro žemes išpirkti , bet H.Conrodas atsisakė derėtis. Tuo metu Sendvaris tapo provokiškai nusiteikusios krašto visuomenės lyderių susitikimo vieta. Šioje iš knygos paimtoje nuotraukoje matome vieno aukšto rūmų pastatą. Reik manyti antrąjį pristatė jau pokario metais, kada pritruko patalpų mokyklai, anstatas subjaurojo visą pastatą.
Gedminų dvaro istorija
Gedminų senieji dvaro rūmai išsidėstę pietinėje miesto dalyje Statybininkų pr.2.Į rašytinius šaltinius ši vietovė pateko tik XVI a. Manoma senovėje čia būta miškų ir pušynų, besitęsusių iki Šernų ir Kairių girių, kurie vėliau iškirsti, nes miestui reikėjo medienos.
Pirmą kartą Gedminų ūkis (Gedmin-Herde) paminėtas 1588 m.,kaip priklausantis Klaipėdos raštvedžiui Vilhelmui Wirgauder‘iui. Dvareliui augant 1614 m.prie jo prijungti Kebelkiai, Piktašiai, Šlapžemė, Lipkiai. 1657 m. žemę pardavus apskrities valdytojui Fridrichui fon Giocenui žemėlapiuose atsirado vietovė Giotzenhoff (Gėcėvė). Giocų nuosavybėje tuo metu buvo Žardininkų, bei Smeltės dalis, Kalotės ir Tauralaukio dvarų laukai. Kartu su Sendvariu, Koralų ir Priekulės dvarais Gotzenhoff dvaras buvo didžiausias Klaipėdos apylinkėse iki XIX a. vidurio.
Jau 1657 m. dvarui suteiktos Kulmo, o vėliau ir bajoriško dvaro teisės, kurias išsirūpino dvarą nupirkęs generolas grafas Boguslavas Fridrichas Reinhartas fon Daenhofas. 1721 m. dvaro žemę su pastatais, bravoru, 15 valstiečių ir Smeltės kaimu jis pardavė Klaipėdos komendantui generolui baronui Karlui de Brionui. 1722 m. dar prieš birželio 23 d. Rumpiškės dvaro savininkas pulkininkas baronas von Loewenas nupirko iš Klaipėdos pilies komendanto Charleso de Briono Gedminų dvarą, kurį pastarasis buvo pirkęs iš generolo von Doenhoffo: "generolas majoras imperijos grafas Boguslawas Friedrchas von Doenhoffas per varžytines įsigytus Gedminus su gyvenamuoju namu, alaus bravoru, 15 valstiečių ir kumečių, Smeltės karčema ir tuščiu jos sklypu, dviem pievomis prie marių ir Rusnės karčema su jos žeme už 12 000 lenkiškų guldenų 1721 m. rugpjūčio 1 d. pardavė Klaipėdos komendantui generolui majorui Luxo baronui Carlui de Brionui". Sandėris patvirtintas valsčiuje 1722 m. vasario 14 d. Nupirkus Gedminų dvarą su 16 ūbų Rumpiškės savininkui dar priklausė 5 ūbai Kalotėje ir 5 Tauralaukyje. Tačiau von Loewneui nesisekė ūkininkauti. Jis mirė skurde 1931 m. lapkričio 14 d. Palaidotas Lietuvių bažnyčioje. Jį bandęs išgelbėti keliaujantis chirurgas Kasemannas pats mirė lapkričio 4 d. Gedminus teko išpirkti aprūpinant nuosavybe nepilnamečius Jakobo de Briono vaikus Louisę Charlotę ir Friedrichą Wilhelmą. 1738 m. liepos 1 d. sūnus F.W. de Brionas nupirko iš sesers jos dalį, kuri tuomet sudarė 41 ūbą 23 margus 38 rykštes. 1743 m. lapkričio 27 d. jis vedė Johanno Gebhardo von Grotthuso dukterį Marią Amalie (gimusią 1722 m. vasario 27 d.). 1755 m. jis pardavė savo karčemą Rusnėje su pievomis, nuo jo pavardės pavadintomis Bajoriškosiomis Brioniškėmis, amtmonui Kuwertui. Friedrichas Wilhelmas de Brionas mirė 1756 m. liepos 24 d., sulaukęs 39 m. Jo našlė mirė gimdydama tais pačiais metais gruodžio mėn.
1851 m. didžiąją Gedminų dvaro dalį įsigijo Karlas Fridrichas Gubba. Jis pastatė rūmus, sutvarkė žirgyną, įsigijo žemės ūkio mašinų. Buvusius pelkėtus laukus dabar primena 1860 m.iškasti dirbtiniai tvenkiniai. Pajamas jis gaudavo augindamas Trakėnų veislės žirgus ir parduodamas juos kariuomenei.Smiltelės gatvė buvo nutiesta XIX a. pabaigoje, kaip kelias jungiantis Smeltę su Klaipėdos – Šilutės plentu. Toj vietoj, kur kelias jungėsi su plentu stovėjo Marientalis, vienas iš Gedminų dvaro palivarkų. Juozapo darbininko bažnyčios vietoj yra buvęs Marienhofo dvaras. Dabartinis Statybininkų pr. aiškiai užfiksuotas jau XIX a. pradžioje, kaip kelias, jungiantis Gedminus su Bajoriškąja Smelte (t.y. Gedminams priklausiusiom valdom Smeltėje). Debreceno gatvės sankryžoje su Šilutės plentu yra išlikę keletas Mažųjų Gedminų statinių.
Apie 1900 m. dvare buvo atidaryta pradinė mokykla.
1916 m. Gedminų-Gotzhofeno dvarą sudarė 430 ha žemės.Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos pakeitė dvaro gyvenimą.1926 m. dvarui priklausė 355 ha.žemės, jos savininku buvo rotmistras Džeimsas Gubba. Jis buvo išdidus žmogus, palaikė ryšius su Sendvario šeimininku K. Scharffegtter, Šiliutės dvarininku H.Scheu, dalyvavo politikoje. 1936 m.dvare kilo gaisras. Rūmus suremontavus, įvesta elektra.
Peržvelgus dvaro istoriją aišku, kad teritoriją kurioje stovi gimnazija , 1657-1695 m. valdė tituluoti vokiečių, lenkų, anglų kilmės dvarininkai, baronai, grafai, pareigūnai. Dvaro , kaip privačios valdos istorija baigiasi 1939 m., kai Džeimsas ir Frida Gubbos jį perdavė Vokietijos valstybei, o patys apsigyveno Karaliaučiuje, kur žuvo bombardavimų ir mūšių metu.
Gedminų (Götzhöfen) dvaro planas XX a. pr.
Gedminų dvaro rūmai, statyti 1859 m., valdant Č.D.Gubbai, apie 1900 m. buvo rekonstruoti.
Rūmai dviejų aukštų, su mansardiniu stogu, fasadą puošia dvipusiai laiptai. Deja architektų pavardės nežinomos. Tai vienas gražiausių dvarų Klaipėdos krašte, bet pastatas nelaikomas architektūros paminklu. Pasakojama, kad dvaras nebuvo itin prašmatnus, bet užtat čia būta labai gražaus parko. Tvenkiniai dabartiniame skvere buvo švarūs, o paradinis įėjimas buvo priešingoje pusėje, nei dabar yra įėjimas į gimnaziją - šičia buvo išėjimas į sodą.
Rūmai dviejų aukštų, su mansardiniu stogu, fasadą puošia dvipusiai laiptai. Deja architektų pavardės nežinomos. Tai vienas gražiausių dvarų Klaipėdos krašte, bet pastatas nelaikomas architektūros paminklu. Pasakojama, kad dvaras nebuvo itin prašmatnus, bet užtat čia būta labai gražaus parko. Tvenkiniai dabartiniame skvere buvo švarūs, o paradinis įėjimas buvo priešingoje pusėje, nei dabar yra įėjimas į gimnaziją - šičia buvo išėjimas į sodą.
Sovietmečiu dvaro teritorija smarkiai pakeista, nugriauti senieji ūkiniai pastatai, rūmai nugyventi ir apleisti, išliko pora kūdrų ir pavieniai seni medžiai. Buvusi dvaro teritorija 1974-1976m.
+dvaro+pastatas+1978+m.+Albino+Stubros+nuotraukos.jpg)
Nuo 1983 m. dvare įsikūrė E.Balsio menų gimnazija,1984 m.prie jos iškilo priestatas su valgykla ir bendrabučiu. 1985 m.pagerbiant įžymų Lietuvos muziką, mokyklai suteiktas kompozitoriaus Eduardo Balsio vardas.Čia mokosi gabūs menui 6-19 metų moksleiviai. Buvusiuose Gedminų dvaro rūmuose dabar karaliauja menų mūzos.
D.F.Gubbos sesers duktė Hedwig Plumicke-Bettac (lietuviškai nekalbanti) su sūnumi lankėsi Klaipėdoje 2001 m. galėjo užeiti į buvusį dvarą.Tačiau ji nepareiškė noro susigrąžinti buvusias savo giminės valdas.
2001 metais Klaipėdos miesto savivaldybė patvirtino 60 miesto gyvenamųjų rajonų. Tačiau stambiausi iš jų – Giruliai, Mažasis kaimelis, Tauralaukis, Miško kvartalas, Kauno gatvė, Rumpiškė, Senamiestis, Sendvaris, Smiltynė, Vitė,Žvejybos uostas ir kiti.Sovietmečiu suformuoti: Alksnynė, Baltijos prospekto rajonas, Bandužių, Vingio,Laukininkai,Debreceno, Pempininkų, Vėtrungės, Žardės ir Žvejybos uosto rajonai.
Draugystės parkas
Parkas įkurtas pietinėje Klaipėdos miesto dalyje. Tai buvusios jau XVII a. įsikūrusios Gedminų (Gotzhofen) dvaro valdos teritorija. Po karo išlikę dvaro ūkiniai pastatai buvo nugriauti, o dvaro pastatas 1978 metais buvo restauruotas ir pritaikytas mokymo įstaigai. Buvusi dvaro teritorija buvo sutvarkyta ir pritaikyta gyventojų poilsio poreikiams. Parke auga vietinės kilmės medžiai - paprastasis uosis, paprastasis klevas, mažalapė liepa, paprastasis ąžuolas, paprastoji eglė. Šiuo metu parke auga tik vienos rūšies vertingesni krūmai - paprastoji alyva.ir introdukuoti (svetimžemiai) augalai. Iš vertingiausių - paprastasis ir raudonasis ąžuolai, paprastasis bukas, baltažiedė robinija, europinis maumedis, paprastasis ir švedinis šermukšniai, uoginė obelis, paprastasis kaštonas, didžialapė liepa ir kt. Didesnėje dalyje parko teritorijos vyrauja pusamžiai medžiai. Šiaurinėje parko dalyje susiformavęs kiek per tankus, tačiau gana patrauklus paprastųjų kaštonų, raudonųjų ąžuolų, didžialapių liepų bei paprastųjų uosių želdynas. Pietinėje parko dalyje, prie tvenkinio bei šalia Balsio menų gimnazijos, išsiskiria brandžių medžių - paprastųjų ąžuolų, paprastųjų bukų, paprastųjų vinkšnų, mažalapių liepų - grupė. Vertinga paprastųjų kaštonų alėja. Centrinėje parko dalyje grupėmis pasodinti paprastieji uosiai, karpotieji beržai, paprastosios eglės. Parke yra įrengtas dviračių takas.
Parke tebelikę 3 prūdai.Vandens gylis apie 1,5 metro. Žvejai čia gaudo mailių lydekų žvejybai, nors kartais užkimba ir didesni karosai.2012 m prūdai išvalyti.Juose veisiasi ne tik žuvys,bet gyvena bei dauginasi didžiosios antys,gulbės,laukiai.
Demereckas Kęstutis.
Rumpiškė.//Klaipėdos dvarai.- Klaipėda, 2005.Nuotraukos: Arūno Mėčiaus
ir iš Johannes Frenzel-Beyme archyvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą